mantelis
Kartais veido kaukė būna visai ne apie grožį. Ji būna apie vakarą, kai nori susirinkti save po ilgos dienos. Apie rytą prieš svarbų susitikimą, kai veidas veidrodyje atrodo pavargęs ir kažkaip pilkas. Arba apie sekmadienį, kai norisi švaros jausmo, lyg po gero dušo galvai ir mintims. Aš ilgai galvojau, kad kaukė turi būti viena, „universali“. … Skaityti toliau
Kai pirmą kartą namuose atsiranda kraujospūdžio matuoklis, dažniausiai jis atsiranda iš nerimo. Po keisto galvos svaigimo. Po vizito pas gydytoją. Po to „pakilo, tai gal reikia pasitikrint“. Ir tada prasideda kita dalis: kokį rinktis. Automatinis atrodo paprastas, paspaudei mygtuką ir viskas. Mechaninis atrodo rimtas, tarsi skirtas tiems, kurie žino ką daro. Bet realybė paprastesnė. Geriausias … Skaityti toliau
Jei esi buvęs darželyje ryte, tu žinai tą jausmą. Vieni vaikai jau nusimovę batus, kiti dar ieško savo spintelės, kažkas nori apsikabinimo, kažkas bėga prie kaladėlių. Auklėtoja vienu metu ramina, pasitinka tėvus, stebi, ar niekas nesimuša dėl vienos mašinėlės. Ir tada staiga supranti: darželis laikosi ant paprastų dalykų. Ant tvarkos, kuri padeda vaikams orientuotis, ir … Skaityti toliau
Virtuvė dažnai atrodo kaip „dar vienas kambarys“, kol nepradedi joje gyventi. Kol nepradedi rytais ieškoti šaukštelio, vakare bandyti ištraukti puodą, kai kažkas stovi prieš stalčių, ir kol nepagauni savęs galvojant: kodėl čia viskas kliūna. Tada staiga paaiškėja, kad virtuvė nėra apie grožį. Virtuvė yra apie nervus, laiką ir tą tylų patogumą, kai viskas vyksta savaime. … Skaityti toliau
Kartą po treniruotės atsisėdau ant suoliuko ir pajutau keistą dalyką: kūnas tarsi padarė darbą, bet viduje liko „įtampa“, kuri niekur nedingsta. Kitą rytą atsikėliau ir vietoje energijos gavau sunkumą, lyg būčiau išsikrovęs. Tada pirmą kartą rimtai pasižiūrėjau į tai, ką rodo pulsometrai. Ne dėl skaičių grožio, o dėl vieno klausimo: ar aš nepersistengiau? Ši tema … Skaityti toliau
Vieną vakarą gavau žinutę iš draugo: „Noriu investuoti, bet pasimetęs. Brokeris? Robo? Programėlė? Visi kalba, o man galvoje košė.“ Ir aš jį suprantu. Daug kas atrodo panašiai tol, kol nepradedi daryti pirmų veiksmų: pervesti pinigus, pasirinkti kryptį, palaukti pirmo rezultato. Skirtumai paprasti. Jie labiau apie tavo charakterį, laiką ir nervus, o ne apie „teisingą“ pasirinkimą. … Skaityti toliau
Vieną dieną mikroautobusas atrodo kaip svajonė: erdvės daug, gali vežti ką nori, dirbti kada nori, planuoti be apribojimų. Kitą dieną ateina sąskaita už remontą, ir ta svajonė staiga pasidaro labai brangi. Dėl to klausimas „pirkti ir laikyti ant savęs ar nuomotis ilgam?“ nėra apie sentimentus. Jis apie pinigus, nervus ir laiką. Šiame straipsnyje palyginsim abu … Skaityti toliau
Žiema turi vieną keistą įprotį. Vos tik temperatūra nukrenta žemiau nulio, servisai pradeda gyventi kitu ritmu. Vieną dieną dar ramybė, kitą jau eilė nuo pat ryto: mikroautobusas neužsiveda, užsidegė lemputė, kažkas traška, kažkas kvepia degėsiu. Ir viskas atrodo taip pažįstama, kad mechanikai net nebesistebi. Vienas meistras kartą pasakė paprastai: „Žiemą žmonės supranta, kiek jų mašina … Skaityti toliau
Kai žmogus pirmą kartą išgirsta, kad dantų protezavimą gali kompensuoti ligonių kasos, dažnai būna viena reakcija: „Rimtai? Tai gal ir man išeitų?“ Ir tada prasideda antras etapas — paieškos internete, skambučiai, klausimai pažįstamiems, o galiausiai… sumišimas. Nes vieni sako, kad kompensuoja „beveik viską“, kiti — kad „ten centai“. Tiesa, kaip visada, yra per vidurį. Ir … Skaityti toliau
Jeigu kada nors esi žiūrėjęs į dviratį ekrane ir pagalvojęs „nu va, šitas man“, tu ne vienas. Dviračius dabar perkame kaip batus – greitai, patogiai, su kava rankoje. Ir viskas atrodytų paprasta… kol neatvažiuoja dėžė, tu ją atidarai, o širdis truputį nusėda: „Ar čia tikrai tas, kurio norėjau?“ Aš pats turėjau tą momentą. Užsisakiau dviratį … Skaityti toliau