Kartais būsto pardavimas atrodo kaip antras darbas. Fotografuoji, rašai tekstus, atrašinėji nepažįstamiems, derini laikus, lauki, kol kas nors „pagalvos“. O dienos bėga, sąskaitos ateina, butas stovi, ir galvoje vis sukasi tas pats klausimas: ar tikrai turiu per tai eiti mėnesiais?
Man pačiam labiausiai užkliūna ne pats pardavimo faktas, o visas triukšmas aplink. Skambučiai be jokio aiškumo, apžiūros, kur žmonės ateina tiesiog „pasižiūrėt“, derybos, kurios prasideda nuo „o jei numestumėt dar…“. Todėl nenuostabu, kad vis daugiau žmonių renkasi paprastesnį kelią, kai norisi uždaryti šitą reikalą greitai ir tvarkingai.
Čia ir atsiranda butų supirkimas. Be ilgų skelbimų, be nuolatinio laukimo, be to jausmo, kad tavo gyvenimas laikinai sustojo.
Kada žmonės nori parduoti greitai, o ne „gražiai“
Yra tas skirtumas: parduoti taip, kad viskas atrodytų idealiai, ir parduoti taip, kad pagaliau atsikvėptum. Kartais žmonės sako: „aš noriu geriausios kainos“, bet giliai viduje jie nori vieno dalyko, ramybės.
Greitas pardavimas dažniausiai aktualus tada, kai:
- būstas stovi tuščias ir kainuoja kiekvieną mėnesį
- reikia pinigų kitam pirkiniui ar įnašui
- šeimoje keičiasi planai, ir laukti nebėra laiko
- norisi išvengti ilgo „turgaus“ su apžiūrom ir derybomis
Tokiose situacijose žmonės nesvajoja apie dar vieną savaitgalį su apžiūrom. Jie nori sprendimo.
Kaip iš tiesų atrodo procesas, kai neskelbi niekur
Didžiausias mitas yra tas, kad be skelbimų viskas turi būti kažkaip miglota. Realus procesas paprastai būna labai aiškus. Tu susisieki, pateiki pagrindinę informaciją apie būstą, o tada gauni pasiūlymą. Ir viskas.
Žmonėms patinka tai, kad nereikia tapti „pardavimo ekspertu“. Nereikia sugalvoti gražių frazių, nereikia retušuoti nuotraukų, nereikia slėpti pavargusios sienos kampo, nes „pirkėjas išsigąs“. Kai sprendimas paremtas greičiu, vertinamas realus objektas, o ne reklama.
Kartais viskas primena normalų pokalbį, o ne turgų. Ir čia yra esminis skirtumas.
Kas dažniausiai nustebina pirmą kartą bandančius
Pirmą kartą žmonės dažnai galvoja, kad bus daug kabliukų. Kad reikės kažką „pasirašyti iš karto“, kad bus spaudimas, kad nieko nespėsi pagalvoti. Bet praktikoje dažniausiai nustebina paprastesni dalykai.
Nustebina, kad nereikia atidarinėti durų dešimtims nepažįstamų.
Nustebina, kad nereikia klausytis komentarų apie tavo baldus.
Nustebina, kad sprendimas gali įvykti greičiau nei per tą laiką, kol tu normaliai paruoštum skelbimą.
Vienas žmogus man kartą pasakė: „aš net nesupratau, kiek energijos man atėmė tas laukimas“. Ir kai pardavė, jam lyg akmuo nuo pečių nukrito. Skamba paprastai, bet tas jausmas tikras.
Ar tai reiškia, kad taip tinka visiems
Ne, ir čia verta būti sąžiningiems. Yra žmonių, kurie mėgsta procesą, mėgsta derėtis, mėgsta bandyti „išspausti maksimumą“, jiems tai net žaidimas. Tokiems žmonėms skelbimai, apžiūros, derybos yra normalus kelias.
Bet jei tu esi žmogus, kuriam nuo viso šito ima kauptis įtampa, greitas pardavimas dažnai skamba kaip sveikesnė išeitis. Ne dėl to, kad lengviau, o dėl to, kad paprasčiau gyventi.
Kaip pasiruošti, kad viskas vyktų sklandžiai
Net jei nori greitai, verta turėti kelis dalykus aiškiai galvoje. Ne tam, kad apsunkintum sau gyvenimą, o kad jaustumeisi tvirtai.
Pirmiausia, žinok, ko nori: ar tau svarbiausia laikas, ar lankstumas, ar tiesiog greitas uždarymas.
Antra, pasiruošk pagrindinę informaciją apie būstą.
Trečia, nebijok klausti, jei kažkas neaišku. Normalu, kad nori aiškumo, juk čia tavo turtas.
Kai turi aiškumą, sprendimas ateina daug ramiau.
Kai pardavimas tampa ne drama, o sprendimu
Man atrodo, kad čia yra esmė. Žmonės nebenori pardavinėti būsto kaip spektaklio. Jie nori, kad tai būtų normalus sprendimas, kuris padeda judėti toliau. Ir kai atsiranda galimybė parduoti be ilgų skelbimų, be viso triukšmo, daug kas tą kelią tiesiog pasirenka.
Butų supirkimas dažnai tampa ne „alternatyva“, o tiesiog paprastesniu būdu užbaigti etapą. Ir kai uždarai tą etapą, atsiranda vietos kitam. Gal ramesniam, gal lengvesniam, pagaliau tavo.