Tanatozė, paprastai žinoma kaip vaidimas mirusiojo, yra viena iš keisčiausių gamtos išgyvenimo strategijų. Oposumai patenka į katatoninę būseną, o kiaulėsnukės gyvatės atlieka sudėtingas mirties scenas. Daugelis vabzdžių sustingsta nejudėdami. Tačiau kiek veiksmingas yra šis apgaudinėjimas? Atsakymas glūdi supratime apie plėšrūnų elgesį ir neurologinius mechanizmus, kurie sukelia šias dramatiškas reakcijas – mechanizmus, kurie ir toliau intriguoja mokslininkus, tyrinėjančius gyvūnų gynybos sistemas.
Opossumas: apsimetimo meistras
Virdžinijos oposumas naudoja gynybinį mechanizmą, paprastai vadinamą „oposumo vaidmeniu“ – tai nevalingas atsakas, kuris sukeliamas, kai gyvūnas jaučia tiesioginį pavojų. Šio katatoninio būvio metu oposumo kūnas tampa nejudrus, akys tampa stiklinės, o liežuvis išsikiša bejėgiškai. Gyvūnas iš analinių liaukų išskiria nemalonaus kvapo skystį, kuris dar labiau atbaido plėšrūnus. Ši reakcija paprastai trunka nuo keleto minučių iki kelių valandų. Mokslininkai mano, kad ši nevalinga reakcija išsivystė, nes daugelis plėšrūnų mieliau medžioja gyvus grobius. Oposumas negali savanoriškai išeiti iš šios būsenos; jis lieka be sąmonės, kol suvokiamas pavojus praeina ir gyvūno nervų sistema natūraliai atkuria normalią veiklą.
Hognose gyvatės: teatro mirties specialistai
Oposumų mirties imitacija yra nevalinga nervų reakcija, o kiaulėsnukės gyvatės naudoja kur kas teatrališkesnę ir sąmoningesnę strategiją. Pavojaus atveju šios gyvatės išlygina kaklą, agresyviai šnypščia ir puola atvira burna, nors retai kada įkanda. Jei plėšrūnai nepasitraukia, kiaulėsnukės gyvatės atlieka sudėtingą finalą: jos dramatiškai raitosi, apsiverčia aukštyn kojomis ir iškiša liežuvį. Šis mirties imitavimas yra toks įtikinamas, kad daugelis plėšrūnų praranda susidomėjimą akivaizdžiai negyva grobiu. Kai pavojus praeina, gyvatė greitai atsistoja ir nuslinksta, sėkmingai apgavusi savo užpuoliką apgalvotu elgesiu.
Vabzdžiai ir vabzdžiai: standumas kaip gynybos mechanizmas
Daugelis vabzdžių ir vabzdžių naudoja žymiai kitokį metodą, nei stuburiniai gyvūnai, pavyzdžiui, gyvatės ir oposumai. Vietoj to, kad apsimestų esantys be sąmonės, jie įgauna visišką sustingimą, vadinamą tanatoze. Kai jiems gresia pavojus, vabzdžiai susiūbuoja kojas po savo kūnu ir nutraukia visus judesius, tapdami neatskiriami nuo šiukšlių ar augalų. Ši gynybinė strategija išnaudoja grobuonių vizualinius medžioklės mechanizmus, kurie remiasi judesio aptikimu. Nejudrumas išlieka, kol pavojus praeina. Klikiniai vabaliukai ir sliekai ypač gerai iliustruoja šią techniką. Nejudrumas yra nevalingas, sukeltas neurologinių reakcijų į staigų trikdymą, todėl tai yra veiksmingas išgyvenimo mechanizmas, reikalaujantis minimalių energijos sąnaudų.
Kaip grobuonys patenka į spąstus
Nepaisant savo ištobulintų medžioklės įgūdžių, plėšrūnai turi jutimo ribotumus, dėl kurių jie yra pažeidžiami tanatozės apgaulės. Daugelis plėšrūnų, norėdami atpažinti grobį, labai pasikliauja judesio aptikimu. Kai gyvūnas lieka visiškai nejudrus, jis tampa neurologiškai nematomas plėšrūnams, kurių smegenys yra pritaikytos judesiui sekti.
Be to, plėšrūnai dažnai praranda susidomėjimą akivaizdžiai negyvu grobiu, nes negyvi gyvūnai yra mažiau maistingi ir jų suvartojimas reikalauja daugiau energijos. Šis evoliucinis polinkis rinktis šviežiai nužudytus gyvūnus suteikia selektyvų pranašumą gyvūnams, kurie naudoja tanatozę. Šis apgaudinėjimas išnaudoja pagrindinius plėšrūnų instinktus, o ne reikalauja sąmoningo sprendimo iš apgaudyto medžiotojo.
Mokslas, esantis už tanatozės
Neurologiniu lygiu tanatozė yra sudėtingas fiziologinis atsakas, kurį sukelia ekstremali grėsmė iš grobuonių. Smegenų išgyvenimo grandinės aktyvuoja neurocheminių procesų kaskadą, kuri slopina motorines funkcijas ir sąmonę. Ši būsena iš esmės skiriasi nuo sąmonės netekimo; gyvūnas išlieka viduje budrus, o išoriškai nejuda.
Vagus nervas atlieka lemiamą vaidmenį, sukeldamas bradikardiją ir sumažindamas medžiagų apykaitą. Raumenų sustingimas atsiranda dėl ilgalaikių susitraukimų. Cheminiai signalai – pirmiausia neurotransmiteriai, tokie kaip serotoninas ir acetilcholinas – koordinuoja šį paralyžių. Reakcija reikalauja tikslaus nervų sistemos laiko suderinimo; per ankstyvas atsigavimas kelia grobuonių keršto pavojų, o ilgalaikis nejudrumas sukelia pažeidžiamumą aplinkos pavojams.
Evoliucija patobulino šį mechanizmą visose rūšyse, kad maksimaliai padidintų išlikimo tikimybę.
Kiti žymūs gyvūnai, kurie apsimeta negyvi
Be gerai žinomų opossumų ir kiaulėsnukio gyvačių atvejų, tanatozė pasitaiko daugelyje gyvūnų taksonų, kiekvienoje rūšyje pasireiškianti skirtingai ir veiksmingumu. Triušiai dažnai sustingsta, kai jiems gresia pavojus, o kai kurios žuvų rūšys apsiverčia ant šono, kad imituotų mirusius organizmus. Kai kurie vabzdžiai išskiria nemalonaus kvapo junginius, likdami nejudrūs. Vabzdžiai šią dvigubą strategiją naudoja labai efektyviai. Žemėje lizdus kraunančios paukščiai atlieka sudėtingus sužeidimo imitavimo veiksmus, kad nukreiptų grobuonių dėmesį nuo pažeidžiamų jauniklių. Kai kurie vorai iškreipia savo kūnus į nenatūralias pozicijas. Šie įvairūs prisitaikymai rodo evoliucijos kūrybingus sprendimus, kaip išvengti grobuonių, kiekviena rūšis naudoja mechanizmus, optimizuotus jų konkrečioms ekologinėms nišoms ir grobuonių repertuarams.