Dar prieš porą metų mano darbo stalas buvo chaotiškas: popieriai, „to-do“ sąrašai, lipnūs lapeliai, pusiau pabaigtos idėjos ir planai. Viskas atrodė nevaldoma. Motyvacija slinko žemyn, o planai – į stalčių. Iki tol, kol netyčia į rankas pateko personalizuota odinė užrašinė.
Tai nebuvo tik gražus daiktas. Tai buvo ženklas, kad atėjo laikas susitvarkyti mintis.
Kaip tai prasidėjo
Pirmą kartą ją pamačiau dovanų pakuotėje – kolega padovanojo per Kalėdas. Ruda oda, rankomis siūta, ant viršelio išgraviruotas mano vardas. Pirmas puslapis – tuščias, bet tuo pačiu kalbantis. Tarsi sakytų: „Pabandyk dar kartą, bet šįkart – kitaip.“
Nuo pirmos dienos pradėjau rašytis ne tik darbus, bet ir mintis. Rytais įrašydavau tris tikslus, o vakare – kas pavyko, kas ne. Po savaitės jau pastebėjau, kad darbus pradedu nuo aiškaus plano, o ne chaotiškai naršydamas tarp programėlių.
Kodėl odinė užrašinė „veikia“
Kiekvienas iš mūsų turim įrankių, kurie padeda dirbti – bet yra skirtumas tarp dar vieno tuščio planuoklio ir to, kuris tampa tavo asmenine erdve. Štai kas keičiasi, kai turi tikrą darbo knygą:
Tu rašai, o ne kopijuoji. Kiekvienas puslapis tampa tavo minčių lauku – ne formalia forma, o natūralia erdve.
Fokusas grįžta. Rašant ranka atsiranda kita energija – protas netrukdomas, o dėmesys lieka ties tuo, kas svarbu.
Maži ritualai tampa rutina. Rytinis kavos puodelis ir kelios mintys įrašytos į užrašinę – tai paprasta, bet stipru.
Tikra motyvacija ateina ne iš citatų, o iš veiksmo
Yra dienų, kai norisi viską mesti. Tada atsiverti užrašinę, matai: vakar padarei septynis punktus. Prieš savaitę – dar daugiau. Net jeigu dabar sunku, jau padarei pažangą. Tai veikia geriau nei bet kokia „inspiruojanti“ citata iš socialinių tinklų.
Ir kasdien augantis puslapių skaičius tampa įrodymu, kad judėjai į priekį. Net jeigu lėtai.
Personalizuotos darbo knygos tampa emociniu atramos tašku
Vien tai, kad tavo vardas išgraviruotas, keičia požiūrį. Tai nebe šiaip sąsiuvinis, o tavo erdvė. Ji su tavim keliauja į susitikimus, guli šalia kompiuterio, primena, kad turi tikslą.
Tą supratau tada, kai kartą pamiršau ją namuose. Diena buvo išmušta iš vėžių. Nors turėjau telefoną, planavimo appsus, bet trūko to ritualo – rankos rašo, galva galvoja.
Tai ne apie daiktą, o apie tave
Jeigu galvojai, kad užrašinės laikas jau praėjo, pagalvok dar kartą. Gal tai ne pati užrašinė, o tai, kaip tu ją panaudoji, keičia žaidimo taisykles.Ir jeigu galvoji apie dovaną sau ar kažkam, kam reikia naujo starto – rinkis ne šiaip sąsiuvinį, o žiūrėk į personalizuotos darbo knygos pusę. Kartais paprastas veiksmas, kaip pirmo puslapio atvertimas, gali tapti tuo, nuo ko prasideda tikras pokytis.