Virtuvės baldai su sala ar be jos – ką renkasi šeimos?

Iliustracija – pexels.com

Virtuvė šiandien – ne tik vieta, kur verdama sriuba. Tai erdvė, kurioje praleidžiame didelę dalį laiko: ruošiame pusryčius, priimame svečius, padedame vaikams ruošti namų darbus, todėl nenuostabu, kad vis daugiau šeimų Lietuvoje svarsto – ar verta įrengti virtuvės salą, ar verčiau likti prie tradicinio baldų išdėstymo be jos?

Interjero dizainerė Rasa Milašienė pastebi, kad pasirinkimą dažniausiai lemia ne mada, o erdvės galimybės ir šeimos gyvenimo būdas, tačiau tiek viena, tiek kita opcija gali būti funkcionali – jei tinkamai suplanuota.

Ką siūlo virtuvės sala?

Virtuvės sala – tai atskiras baldas, dažnai esantis virtuvės centre, kuris gali atlikti daugybę funkcijų: būti papildomu stalviršiu, laikymo vieta, baro zona ar net valgomojo stalu. Apskritai virtuvės baldai yra labai funkcionalūs, tačiau reikia atsakingai rinktis tinkamiausius, kurie derina stilių ir naudą.

Šeimos renkasi salą, kai:

  • Turi bent 15 kv. m virtuvės ar virtuvės-svetainės erdvę.
  • Nori sukurti socialų centrą, kuriame galima bendrauti gaminant.
  • Reikia papildomos vietos laikymui, nes trūksta spintelių ar stalviršio.
  • Vaikai dažnai padeda virtuvėje ir nori turėti savo kampą veiklai.

Rasa sako: „Salos privalumas – ji tampa ne tik baldų dalimi, bet ir šeimos susitikimo tašku. Gaminant galima bendrauti su namiškiais, stebėti vaikus ar tiesiog atsitraukti nuo sienų. Tai laužo tradicinį „virtuvė = kampas“ modelį“.

Kada sala netinka?

Nors sala populiari, ne visada ji yra geriausias sprendimas. Mažose erdvėse ar senos statybos butuose sala gali užgriozdinti judėjimo trajektorijas, trukdyti atidaryti spinteles ar tiesiog varžyti judėjimo laisvę.

Rasa įspėja apie dažnas klaidas:

  • Įrengti salą per mažoje erdvėje – klaida numeris vienas. Jei tarp salos ir spintelių lieka mažiau nei 100 cm – judėti bus nepatogu, o du žmonės jau nebesutilps“.
  • Kartais sala atrodo gražiai nuotraukoje, bet realybėje šeima neturi kur normaliai pavakarieniauti. Jei sala neturi sėdimų vietų – ji netampa pilnaverte valgomojo alternatyva“.

O gal be salos – bet protingai?

Tradicinis virtuvės baldų išdėstymas be salos vis dar išlieka dažniausias pasirinkimas daugelyje Lietuvos šeimų, ypač:

  • senos statybos butuose, kur virtuvės būna 6–8 kv. m;
  • kompaktiškuose naujos statybos būstuose, kur virtuvė integruota į svetainę, bet vietos nėra daug;
  • namuose su atskiru valgomu – tuomet nereikia jungti virtuvės ir valgomojo funkcijų.

Pasak Rasos, sprendimas be salos gali būti net pranašesnis, jei išnaudojama visa sienų erdvė, įrengiamos aukštos spintelės, praplečiamas stalviršis palangės sąskaita ar integruojamos ištraukiamos lentynos.

Be salos galima turėti daugiafunkcinę virtuvę – svarbiausia tinkamai suplanuoti „darbo trikampį“: šaldytuvas, kriauklė ir kaitlentė turi būti išdėstyti logiškai, kad judėjimas tarp jų būtų sklandus“, – teigia dizainerė.

Ką renkasi šeimos Lietuvoje?

Mažuose butuose (pvz., Vilnius, Šiauliai, Alytus) – salos dažniausiai atsisakoma dėl vietos stokos, bet pasitelkiamas baro stalas arba ištraukiamas stalviršis, kuris gali atlikti salos funkcijas tik tada, kai reikia.

Vidutinio dydžio būstuose (pvz., Panevėžys, Kaunas, Mažeikiai) – šeimos vis dažniau renkasi pusę salos, t. y. baldą, kuris vienu galu jungiasi prie sienos ar spintelių, o kitu atviras. Tai leidžia sutaupyti vietos, bet gauti salos naudą.

Individualiuose namuose (pvz., Klaipėda, priemiesčiai, kur vyrauja didesnės erdvės) – sala dažniausiai tampa virtuvės centru, aplink kurį suformuojama visa buitinė ir socialinė veikla.

Ką rinktis – su sala ar be?

Galutinį sprendimą diktuoja ne mada, o:

  • turimos erdvės kvadratūra,
  • šeimos poreikiai ir įpročiai,
  • valgomojo funkcijos (ar reikia virtuvėje vietos valgyti?),
  • techniniai apribojimai – elektros, vėdinimo ar kanalizacijos vieta.

Rasa apibendrina: „Sėkminga virtuvė – tai ne ta, kuri atrodo kaip iš katalogo, o ta, kurioje patogu gyventi. Sala gali būti nuostabus sprendimas, bet tik tada, kai ji funkcionuoja, o ne tik gražiai stovi. O be jos galima sukurti ne ką prastesnę virtuvę, svarbiausia, kad ji būtų apgalvota iki paskutinio šaukštelio“.