Nors visi apie Alytų kalba kaip apie vieną pigiausių miestų Lietuvoje, tik atvykęs supranti – skaičiai ne viską pasako. Miestas turi savo ritmą, savo tylą ir… savo kainas, kurios kartais kelia šypseną, o kartais – šoką. Ir ne visada dėl to, ko tikiesi.
Iš pirmo žvilgsnio gyvenimas čia atrodo paprastas: nuoma mažesnė nei pusė vilnietiškos, maistas turguje pigesnis, o vietos kavinėse – laisvos ir ramios. Bet pabandyk gyventi visavertiškai: eiti į kavines, užsukti į grožio saloną, pavedžioti šunį į parką ir dar kartais suvalgyti šviežią bandelę ryte. Tada viskas tampa įdomiau.
Nuomos kainos, kurios verčia patikėti, kad dar ne viskas brangsta
Vieno kambario butas senos statybos daugiabutyje – 150–220 eurų. Netoli centro. Su baldais. Su balkonėliu. Kai kam tai atrodo kaip kelionė į 2012 metus. Ir tikrai – jeigu nedarai didelių išrankumų, Alytuje galima rasti butą pigiau nei automobilių stovėjimo vietą Vilniuje.
Bet norint modernesnio būsto ar renovuoto varianto, kaina šokteli. Ir čia jau prasideda žaidimas: už tą pačią sumą Alytuje gali gauti 3 kambarių butą, kokį Kaune ar Vilniuje vargiai rasi net studijai.
Parduotuvės – mažos, bet gudrios
Maisto kainos prekybos centruose mažai kuo skiriasi nuo likusios Lietuvos, bet vietiniai turi savo taisyklę – kas neperki turguj, tas permoki. Ir tai tiesa.
Mėsos kaina penktadienį turguje? Mažesnė nei didžiuosiuose prekybos tinkluose per akciją. Kaimiškas pienas, kiaušiniai ir duona – vis dar egzistuoja kaip gyvas mainų formatas. Tik reikia žinoti, kur stovi „ta bobutė su juodais kibirais“.
Ir štai, kur prasideda tikroji staigmena – kavos puodelis
Įėjus į vieną iš jaukių miesto kavinių, tikiesi mažo sąskaitos lapelio. Bet štai kur smagiausia: juoda kava – 2,50 €. Jeigu norėsi su augaliniu pienu – 3 €. O jeigu dar pyrago riekelės – drąsiai 6–7 € pusryčiams. Tai kur čia pigumas?
Pasirodo, kavinių kultūra čia vystosi greičiau nei kainų korekcijos. Baristos moka padaryt „flat white“, bet ne visada moka paaiškint, kodėl tai kainuoja tiek pat, kiek restorane pietūs. Taip, kavos puodelis Alytuje kartais kainuoja brangiau nei taksi važiavimas iš miesto centro į Miklusėnus.
Ir visgi – ar verta?
Jei paklausi alytiškio, ar miestas pigus – jis patrauks pečiais. Nes čia pigiau gyventi ne dėl to, kad viskas pigiau. O dėl to, kad mažiau noro lenktyniaut. Niekas nesigiria laikrodžiu, niekas neskaičiuoja, kiek kartų per savaitę valgo sushi.
Čia vertė slypi kitur – santykyje su miestu, su ritmu, su oru, kurio niekas nematuoja litrais, bet kuris įkvėptas atrodo skanesnis nei bet koks espresso.Daugiau realių istorijų, vietinių komentarų ir aktualių miesto kainų galima rasti portale https://alytiskis.lt/. Ten žmonės dalinasi ne skaičiais, o gyvenimu. Ir kartais būtent ten supranti, kiek iš tiesų verta šitas miestas. Ne eurais. O tuo, kaip gera grįžti namo.