Kai mažylis pradeda savarankiškai vaikščioti, tėvų galvose netrukus atsiranda mintis apie pirmąjį dviratį. Ne bet kokį – o tą, kurio ratai neturi pedalų, o vaiko kojos veikia kaip variklis. Balansinis dviratis per kelerius metus tapo kone būtinu vaikystės daiktu. Ir vis dėlto, daug tėvų susiduria su tuo pačiu: vaikas nevažiuoja, bijo, palieka stovėti kampe. Kodėl?
Dažnai problema slypi ne vaiko nenore ar „charakteryje“. O tame, kad balansas tarp aukščio, svorio, konstrukcijos ir patogumo buvo ne visai tikslus. Šiame straipsnyje pasidalinsim trimis esminiais dalykais, kurie iš tikrųjų nulemia – ar dviratukas bus mylimas, ar pamirštas.
Dydis – svarbiau nei amžius
Vienas iš didžiausių mitų, kurį girdime: „Šitas tiks nuo 2 metų“. Deja, amžius nėra tikslus rodiklis. Vieni vaikai smulkesni, kiti aukštesni, treti jau geba stumtis koja, kiti – dar tik bando išlaikyti pusiausvyrą.
Pats paprasčiausias būdas pasitikrinti – ar vaikas sėdėdamas ant balanso dviračio gali abiem kojom remtis į žemę. Ne pirštų galiukais, o visa pėda. Tik tuomet jis jausis saugiai ir galės pradėti judėti.
Jeigu balnas per aukštai – vaikas bijos kristi. Jei per žemai – bus nepatogu, stuburas bus įtemptas, o nugara per daug susilenkusi.
Patogūs, reguliuojami, prie vaiko augimo prisitaikantys modeliai yra https://www.e-vaikas.lt/lt/, kur galima rasti įvairaus dydžio ir aukščio balansinių dviračių – nuo pačių mažiausių iki artėjančių prie pirmojo pedalų dviračio.
Dviratis turi „vežtis“, o ne vilktis
Vienas iš dalykų, kurių nemato akys, bet jaučia vaikas – svoris. Jei balansinis dviratis sunkus, per tvirtas, o dar ir ratai neslysta minkštai, tai vaikas jį stumdo, bet nevažiuoja. Ir ilgainiui praranda norą.
Geriausias balansinis yra tas, kurį vaikas gali pats pakelti, pasukti, užtempti į kalniuką. Važiuojant jis neturi klibėti, brūžinti ar kelti triukšmo. Judėjimas turi būti švelnus – tada vaikas tarsi „plaukia“, atsipalaiduoja, o tada ateina didžiausias tikslas – jis išmoksta laikyti pusiausvyrą.
Dažnai būtent šis įgūdis padeda vėliau pereiti prie dviračio su pedalais be jokių papildomų ratukų. Kai kurie vaikai po balansinio net nenori „tradicinio“ – sako, kad jame viskas per lengva.
Patogumas vaikui – ne detalė, o sėkmės sąlyga
Dar viena klaida – rinktis pagal išorę. Graži spalva, medinis rėmas, stilingas dizainas – tai traukia tėvų akį. Tačiau vaikui svarbiausia, kaip jis jaučiasi. Ar sėdynė minkšta, ar rankenos neslysta, ar vairas nesiveržia į rankas.
Ir žinoma – ar dviratis „jo“. Net toks smulkus dalykas kaip mėgstamas lipdukas ant rėmo gali pakeisti visą santykį su šiuo daiktu. Tėvai dažnai stebisi, kad kai leidi vaikui rinktis spalvą, jis pradeda važiuoti su entuziazmu.
Dar vienas pastebėjimas – jeigu dviratis turi pagalvėlę ant vairo, paminkštinimą ar net vietą mažai kuprinei ar buteliukui – vaikas jaučiasi kaip tikras vairuotojas. Ir tai skatina norą naudoti.
Ar verta investuoti?
Balansinis dviratis nėra momentinė pramoga. Tai daiktas, kuris dažnai keliauja kartu su šeima, važiuoja į darželį, į miestą, į parką. Jei parinktas teisingai – jis tarnaus ne vieną sezoną ir gal net keliaus pas jaunesnį brolį ar sesę.
Jeigu nori pasirinkti iš modelių, kurie išgyvena smėlį, lietų, daugybę pasivažinėjimų – verta dairytis patikimose vietose. E-vaikas.lt turi platus pasirinkimą, kuriame ras ir minimalistinių, ir ryškių, ir funkcionalių modelių. O svarbiausia – viskas aiškiai nurodyta: nuo amžiaus iki ratų medžiagos.
Vaiko laimė – ne tik naujas daiktas, o galimybė savarankiškai judėti. Ir jeigu šis pirmas „dviratis be pedalų“ tampa jo mylimu įrankiu žaisti, atrasti, važiuoti – reiškia, pasirinkimas buvo teisingas.
Nuo pirmo atsispyrimo iki pirmo nuokalnės šuolio – visa tai telpa viename nedideliame dviratuke. O tavo užduotis – padėti jam pasirinkti tinkamai.