Vieniems tai atrodo mistika, kitiems – terapija. Tačiau dažniausiai regresinė hipnozė kelia ne tiek nuostabą, kiek smalsumą. Ar tikrai įmanoma prisiminti tai, ko sąmoningai nepamename? Ar tokia patirtis gali kažką pakeisti gyvenime, o ne tik būti įdomus nuotykis?
Šiandien noriu kalbėti ne apie metodų klasifikaciją, ne apie mokslinius terminus, o apie žmones. Apie tuos, kurie kartais pavargsta nuo nuolatinės analizės, nuo savikontrolės, nuo minčių, kurios sukasi ratu ir niekur neveda. Apie tuos, kurie giliai viduje jaučia, kad kažkur yra daugiau nei tik tai, ką galime išmatuoti ar įvardyti žodžiais.
Kelionė, kuri neprasideda kelione
Regresinė hipnoterapija nėra skirta tam, kad „pamatytum praeitį“. Tai ne spektaklis ir ne pasirodymas. Iš esmės tai – saugi būsena, kurioje žmogus išgirsta, ką tyliai sako kūnas, emocijos ir intuicija. Kartais tai būna iš vaikystės iškilęs jausmas, kartais – situacija, kuri neturi logiško pagrindo, bet kažkodėl stipriai veikia dabartį. O kartais – visiškai netikėtas reginys, kuris tarsi netavo, bet paliečia giliai.
Įdomu tai, kad kai kurie žmonės seanso metu pamato ne tik save, bet ir kitus – santykių modelius, pasikartojančius gyvenimo scenarijus, baimes, kurias vis nukelia į „vėliau“. Taip, tai emocinis procesas. Taip, kartais kyla ašaros. Bet jos nėra skausmo, o labiau atpažinimo – „taip, tai manyje“.
Kodėl žmonės renkasi regresiją?
Dėl įvairiausių priežasčių. Vieni sako: „Nežinau kodėl, bet traukia.“ Kiti – „Bandžiau viską, bet vis dar jaučiu tą pačią tuštumą.“ Yra ir tokių, kurie ateina tiesiog iš smalsumo, bet lieka nustebinti tuo, kaip tiksliai jų pasąmonė parodo tai, ko vengė metų metus.
Regresine hipnoterapija Vilniuje šiandien užsiima ne vienas praktikas, o žmonės vis dažniau renkasi šį būdą ne kaip egzotiką, o kaip tikrą, asmenišką ir gilų procesą. Dažnai būtent tie, kurie nemėgsta kalbėti, analizuoti ar „gręžiotis į vaikystę“, atranda čia palengvėjimą be ilgų pokalbių.
Tinka ne visiems, bet kalba su daug kuo
Tai ne greito efekto mygtukas. Jei žmogus nenori pažvelgti į vidų, niekas jo ten ir nenuves. Bet jei yra nors menkas noras suprasti save giliau, regresinė hipnoterapija tampa įrankiu, kuris veikia ne per logiką, o per pojūtį.
Yra žmonių, kurie seanso metu jaučia šilumą, spaudimą, emocijų bangas. Kiti – mato vaizdus. Kartais iškyla tokios istorijos, kurios logiškai netelpa į jokius rėmus. Bet svarbu ne jų „tikrumas“, o tai, ką jos išjudina viduje. Kai kurios problemos paprasčiausiai „išsisklaido“, nes jų šaknys atpažintos. Ne logiškai, o per patirtį.
Nebūtina „tikėti“, kad veiktų
Tai turbūt viena iš labiausiai stebinančių tiesų. Nereikia tikėti regresija, kad ji paveiktų. Užtenka noro būti. Noro leisti sau pabūti vidinėje erdvėje be filtrų ir vertinimų. Daug žmonių, kurie ateina su skepticizmu, išeina su nuostaba – ne dėl to, ką „pamatė“, o dėl to, kaip tai pajuto. Tai jautrumo, o ne įsitikinimų kelias.
Kartais reikia mažiau kalbėti, o daugiau jausti
Mums įprasta kalbėti. Analizuoti. Dėti problemas ant stalo ir iš jų kurti planą. Bet kai kurios problemos neskirtos „planuoti“. Jos gyvena kūne, emocijoje, nepasakytame žodyje ar pamirštame prisilietime. Regresinė hipnoterapija kviečia į patyrimą, kuriame ne protas yra vadovas, o pasąmonė. Ji moka parodyti tai, ko sąmonė bijo ar vengia.
Kai kas pasikeičia net neaišku kaip
Didžioji dalis žmonių po seanso sako: „Pasidarė lengviau.“ Ir net negali tiksliai paaiškinti – kodėl. Gal išlaisvintas kažkada laikytas pyktis. Gal atleista kažkam, kas jau seniai išėjo. Gal tiesiog įvyko vidinis susitaikymas. Kartais reikia ne pokyčių, o grįžimo į save – be kaukių, be pasiteisinimų, be kaltės.
Šis tekstas – ne instrukcija ir ne rekomendacija. Jis – kvietimas. Kvietimas pasitikėti, kad viduje žinai daugiau, nei manai. Ir kad kartais atsakymai ateina ne iš išorės, o iš tylos, kurią leidžiame sau išgirsti.