Prisimenu akimirką, kai mano trejų metų sūnus pirmą kartą savanoriškai pasidalino savo mėgstamu sunkvežimiu su draugo vaiku. Jo veide švietė mišrus išraiškų derinys – neužtikrintumas, susirūpinimas, bet ir kažkas naujo – subtilus pasididžiavimas. Tą akimirką supratau, kad dalinimasis nėra įgimtas instinktas, o sudėtingas socialinis įgūdis, kuriam reikia laiko ir palaikymo.
Dalinimosi mokymas – tai ne vienkartinis pokalbis ar priverstinis „Pasakyk ‘prašau pasidalinam'”. Tai kelionė, kurioje padedame vaikams suvokti, kad duoti gali būti taip pat malonu kaip ir gauti. Kviečiu jus į šią kelionę, kur apžvelgsime dalinimosi psichologiją, raidos etapus ir praktines strategijas, padėsiančias vaikams atrasti džiaugsmą dalintis žaislai vaikams ir kitais turtais.
I. Dalinimosi psichologija: kodėl tai taip sunku?
Įsivaizduokite: jūs sėdite prie savo mėgstamiausio restorano staliuko, valgote gardžiausią patiekalą. Staiga prie jūsų prieina nepažįstamasis ir sako: „Gal galėtum pasidalinti?” Jūsų reakcija greičiausiai nebūtų entuziastinga.
Vaikams dalinimasis dažnai sukelia panašų jausmą. Norint suprasti šį reiškinį, verta panagrinėti kelis esminius psichologinius aspektus:
Nuosavybės jausmo raida
„Mano” – vienas pirmųjų žodžių, kuriuos išmoksta daugelis mažylių. Nuosavybės jausmas vystosi anksti ir yra svarbus asmenybės formavimuisi. Kai suaugusieji reikalauja dalintis, vaikui tai gali atrodyti kaip jo besiformuojančios tapatybės pažeidimas.
Psichologas Eriksonas teigė, kad 2-3 metų vaikų pagrindinis raidos uždavinys – autonomijos vystymas. Šiame etape tvirtai laikomos savo nuosavybės rodo ne savanaudiškumą, o normalų savarankiškumo vystymąsi.
Saugumo ir kontrolės poreikis
Mažiems vaikams pasaulis dažnai atrodo nenuspėjamas ir kartais gąsdinantis. Asmeniniai daiktai suteikia saugumo jausmą ir kontrolės pojūtį. Žaislas nėra tik daiktas – jis yra pasaulio, kuriame vaikas jaučiasi saugus ir galingas, dalis.
Kai verčiame vaiką dalintis neatsižvelgdami į šiuos jausmus, galime netyčia sukurti didesnį prisirišimą prie daiktų ir stipresnį pasipriešinimą dalinimuisi.
Abstrakčių koncepcijų iššūkis
Dalinimosi koncepcija reikalauja supratimo apie laiką („Vėliau gausi atgal”), kitų žmonių perspektyvą („Jam bus smagu pažaisti”) ir priežasties-pasekmės ryšius („Jei pasidalinsi, ir kiti dalinsis su tavimi”). Šie abstraktūs konceptai yra sudėtingi ikimokyklinio amžiaus vaikams.
II. Vystymosi žemėlapis: kada vaikai pasiruošę dalintis?
Skirtingame amžiuje vaikai skirtingai supranta ir praktikuoja dalinimąsi. Šis „vystymosi žemėlapis” padės suprasti, ko galima tikėtis įvairiais etapais:
0-2 metai: „Mano pasaulis”
Šiame amžiuje vaikai:
- Neturi tikro supratimo apie dalinimąsi
- Natūraliai linkę sakyti „mano” viskam, ką paima
- Mokosi per imitaciją ir ritualus
Tėvų vaidmuo: Supažindinti su dalinimosi koncepcija per žaidimus (pvz., „duok mamytei”, „duok meškiukui”), bet nesitikėti tikro dalinimosi.
2-3 metai: „Paralelinis žaidimas”
Šiame etape vaikai:
- Mėgsta žaisti šalia kitų vaikų, bet ne su jais
- Gali dalintis su suaugusiaisiais, bet sunkiai su bendraamžiais
- Pradeda suprasti nuosavybės koncepciją
Tėvų vaidmuo: Mokyti pagrindinio žodžio „paeiliui” ir padėti organizuoti paprastą eilės laukimą.
3-4 metai: „Pirmieji dalinimosi eksperimentai”
Šiame amžiuje:
- Atsiranda stipresnis socialinis sąmoningumas
- Vaikai pradeda suprasti kito žmogaus perspektyvą
- Dalinimasis tampa įmanomas, bet vis dar iššūkis
Tėvų vaidmuo: Įvesti aiškias taisykles ir padėti vaikams suprasti priežasties-pasekmės ryšius („Kai pasidalini, visi linksminasi”).
4-5 metai: „Socialinės taisyklės ir derybos”
Šiuo laikotarpiu vaikai:
- Geriau supranta socialines taisykles
- Gali derėtis dėl žaislų („Tu gali pažaisti su mašina, jei duosi man robotą”)
- Pradeda jausti empatiją kitų jausmams
Tėvų vaidmuo: Palaikyti derybas, bet įsiterpti, kai reikia padėti rasti teisingus sprendimus.
5+ metai: „Strateginis dalinimasis”
Vyresni vaikai:
- Supranta dalinimosi socialinę vertę
- Gali atidėti pasitenkinimą dėl ilgalaikės naudos
- Naudoja dalinimąsi kaip draugystės kūrimo įrankį
Tėvų vaidmuo: Diskutuoti apie sudėtingesnes dalinimosi situacijas ir padėti suprasti platesnę socialinę perspektyvą.
III. Penki dalinimosi mokymo metodai, kurie tikrai veikia
1. Pasiruošimo metodas: skelbkite iš anksto
Vietoj to, kad netikėtai reikalautumėte vaiką pasidalinti savo žaislu su ką tik atėjusiu svečiu, praneškite apie artėjančias dalinimosi situacijas:
„Jonukas ateis žaisti rytoj. Pagalvokime, kuriais žaislais norėtum pasidalinti, o kuriuos galbūt norėtum padėti į spintą.”
Šis metodas:
- Suteikia vaikui kontrolės jausmą
- Mažina netikėtumo sukeliamą nerimą
- Moko planuoti ir numatyti socialinius scenarijus
Kai išbandžiau šį metodą su savo dukra, buvau nustebinta, kiek daug žaislų ji noriai išdėliojo „dalinimuisi”, kai turėjo laiko pasiruošti.
2. Specialiųjų daiktų metodas: ne viskas turi būti dalinama
Leiskite vaikui turėti kelis ypatingus daiktus, kuriais jam nereikia dalintis. Šie „specialūs daiktai” gali būti padėti saugioje vietoje prieš svečių atėjimą.
„Tavo pliušinis šuniukas yra ypatingas, ir tau nereikia juo dalintis. Jis gali palaukti tavo lovoje, kol baigsis žaidimas.”
Šis metodas:
- Moko, kad dalinimasis turi ribas
- Suteikia vaikui saugumo jausmą
- Padeda aiškiai apibrėžti lūkesčius
Kai vaikai žino, kad jų brangiausi daiktai yra apsaugoti, jie dažnai tampa atviresni dalinimuisi kitais žaislais.
3. Modeliavimo metodas: rodykite pavyzdį
Vaikai mokosi stebėdami. Kai jie mato, kaip suaugusieji dalinasi, jie perima šį elgesį:
- Garsiai įvardinkite, kai dalinatės su sutuoktiniu ar draugais: „Dalinsimės šiuo pyragaičiu, nes taip smagiau.”
- Dažnai dalinkitės su vaiku: „Galiu pasidalinti savo pieštukais su tavimi.”
- Atkreipkite dėmesį į dalinimosi pavyzdžius kasdieniame gyvenime: „Žiūrėk, ta mergaitė dalinasi savo kamuoliu su draugais.”
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėvai dažnai modeliuoja dosnumą ir dalinimąsi, patys yra linkę būti dosnesni.
4. Laiko metodas: paeiliui, o ne kartu
Daugeliui vaikų sąvoka „paeiliui” yra lengviau suprantama nei abstraktus „dalinimasis”. Naudokite laikmačius, smėlio laikrodžius ar net paprastą dainą, kad padėtumėte vaikams suprasti, kada ateis jų eilė:
„Tu gali žaisti su sunkvežimiu, kol baigsis ši daina. Tada bus Marijos eilė.”
Šis metodas:
- Sukonkretina abstrakčią laiko koncepciją
- Sukuria nuspėjamumą ir struktūrą
- Moko kantrybės ir laukimo
Pradėjusi naudoti virtuvės laikmatį žaidimų susitikimuose, pastebėjau, kaip dramatiškai sumažėjo konfliktų dėl žaislų.
5. Išplėtimo metodas: daugiau nei vienas būdas žaisti
Kai du vaikai nori to paties žaislo, padėkite jiems rasti būdą, kaip žaisti kartu, išplečiant žaidimą:
„Matau, kad abu norite žaisti su šia ferma. Marija galėtų prižiūrėti gyvūnus, o Tomas – traktorių. Ką manote?”
Šis metodas:
- Moko bendradarbiavimo, o ne konkurencijos
- Skatina kūrybiškumą ir problemų sprendimą
- Parodo, kad kartu žaisti gali būti smagiau nei atskirai
IV. Penki dažniausiai daromi tėvų klaidos
1. Priverstinis dalinimasis
„Dabar pat atiduok savo žaislą Tomukui!”
Kodėl tai neveikia: Priverstinis dalinimasis moko ne dosnumo, o to, kad stipresnis (suaugęs) gali atimti tavo daiktus. Tai sukelia pasipriešinimą ir gali paskatinti dar stipresnį prisirišimą prie daiktų.
Geresnė alternatyva: „Suprantu, kad dar nori pažaisti. Kai baigsi, Tomukas lauks savo eilės. Kaip manai, kiek laiko tau dar reikės?”
2. Sugėdinimas
„Nesidalindamas būni negeras vaikas. Visi galvos, kad esi savanaudis.”
Kodėl tai neveikia: Gėda sukelia gynybinę reakciją, o ne empatiją. Vaikai, kurie jaučia gėdą, mažiau linkę galvoti apie kitų poreikius.
Geresnė alternatyva: „Kai dalinamės žaislais, visi gali smagiai žaisti kartu. Prisimeni, kaip smagu buvo, kai Marija pasidalino savo knyga su tavimi?”
3. Logikos pervertinimas
„Jei dabar pasidalinsi, kiti vaikai norės su tavimi draugauti.”
Kodėl tai neveikia: Maži vaikai negali visiškai suvokti ilgalaikių socialinių pasekmių. Abstrakti ateities nauda neatsveria konkretaus dabartinio noro turėti žaislą.
Geresnė alternatyva: Atkreipkite dėmesį į tiesioginę, matomą reakciją: „Pažiūrėk, kaip Marija šypsosi, kai leidi jai pažaisti su tavo kaladėlėmis!”
4. Neteisingų lūkesčių kėlimas
„Esi jau didelis, turėtum mokėti dalintis visada.”
Kodėl tai neveikia: Net suaugusiems kartais sunku dalintis. Nerealistiški lūkesčiai sukuria nuolatinio nepakankamumo jausmą.
Geresnė alternatyva: Pripažinkite progresą: „Šiandien pastebėjau, kaip pasidalinai savo užkandžiu su draugu. Tai buvo labai miela.”
5. Situacijos kontroliavimas, o ne mokymas
Tėvai tiesiog išsprendžia konfliktus vietoj vaikų.
Kodėl tai neveikia: Vaikai praleidžia galimybę išmokti spręsti socialinius konfliktus patys.
Geresnė alternatyva: Suteikite įrankius: „Matau, kad abu norite tos pačios mašinytės. Kaip galėtume išspręsti šią problemą? Galbūt galėtumėte žaisti paeiliui?”
V. Trys žingsniai, kaip elgtis konflikto atveju
Neišvengiamai ateis momentas, kai jūsų vaikas atsisakys dalintis, arba kitas vaikas nenorės dalintis su jūsų vaiku. Štai trys žingsniai, kaip valdyti tokias situacijas:
1. Validuoti jausmus
Pirmiausia, pripažinkite, kad vaiko jausmai yra svarbūs:
„Matau, kad esi nusiminęs, nes norėjai žaisti su tuo žaislu. Suprantu, kad tai sunku.”
2. Aiškinti, nenurodinėti
Paaiškinkite situaciją vengdami kaltinimų:
„Marija dabar žaidžia su tuo žaislu. Ji pradėjo žaisti su juo pirma ir dar nebaigė.”
3. Pasiūlyti alternatyvas
Padėkite vaikui rasti kitus būdus mėgautis žaidimu:
„Kol lauki savo eilės, galbūt norėtum pažaisti su šiuo dinozauru? Arba galėtume kartu pastatyti bokštą iš šių kaladėlių?”
Šis metodas moko vaikus valdyti nusivylimą ir rasti konstruktyvius sprendimus – įgūdžius, kurie bus naudingi visą gyvenimą.
VI. Dalinimosi kultūros kūrimas namuose
Dalinimosi įgūdžiai vystosi ne tik organizuotuose žaidimų susitikimuose, bet ir kasdienėje šeimos aplinkoje:
Šeimos dalinimosi ritualai
Sukurkite reguliarius dalinimosi ritualus:
- Sekmadienio „skanėsto dalinimasis”, kai kiekvienas šeimos narys atsineša mėgstamą skanėstą pasidalinti
- „Savaitės pasakojimas” – laikas, kai kiekvienas dalinasi įdomiu dienos ar savaitės įvykiu
- Bendri šeimos projektai, kur kiekvienas prisideda savo dalimi
Dovanojimo kultūra
Reguliariai praktikuokite dovanojimą ne tik per šventes:
- Kartu surūšiuokite žaislus, kuriais jau nebežaidžiama, ir padovanokite juos vaikų namams
- Pasigaminkite nedideles dovanėles kaimynams ar mokytojams
- Skirkite laiko savanoriškai veiklai, tinkančiai pagal vaiko amžių
Mano šeimoje prieš kiekvienas Kalėdas mes laikomės „vienas išeina, vienas įeina” taisyklės – už kiekvieną naują žaislą, kurį vaikas gaus, jis pasirenka vieną seną, kurį padovanos.
Istorijos ir pokalbiai apie dalinimąsi
Pasakojimai yra galingas mokymo įrankis:
- Skaitykite knygas, kuriose veikėjai mokosi dalintis
- Dalinkitės savo vaikystės istorijomis apie dalinimąsi (tiek sėkmingomis, tiek sudėtingomis)
- Aptarkite dalinimosi pavyzdžius, kuriuos matote televizijoje ar realiame gyvenime
VII. Dalinimasis skirtingose kultūrose: platesnis žvilgsnis
Įdomu pastebėti, kad dalinimosi kultūra skiriasi tarp šalių ir bendruomenių:
Kolektyvistinės vs. individualistinės kultūros
Tyrimai rodo, kad kultūrose, kur akcentuojamas kolektyvizmas (pvz., daugelyje Azijos šalių), vaikai anksčiau ir natūraliau pradeda dalintis. Tuo tarpu individualistinėse Vakarų kultūrose, kur pabrėžiamas asmeninis pasiekimas ir nuosavybė, dalinimosi įgūdžius reikia labiau ugdyti.
Tradicinės bendruomenės
Kai kuriose tradicinėse bendruomenėse vaikams nuo mažens skiepijama, kad resursai priklauso visai grupei. Tokiose kultūrose dalinimasis yra ne atskiras įgūdis, o natūralus gyvenimo būdas.
Šios įžvalgos primena, kad dalinimasis nėra tik asmeninis įgūdis, bet ir kultūrinė praktika, kurią formuoja mūsų visuomenės vertybės.
VIII. Kada nesirūpinti: normalūs vystymosi etapai
Baigiant, svarbu paminėti, kad tam tikri „nedalinimosi” etapai yra visiškai normalūs ir netgi reikalingi:
- Dvimečio atkaklus „Mano!” yra sveika autonomijos vystymosi dalis
- Periodai, kai vaikas tampa ypač prisirišęs prie tam tikro žaislo, dažnai sutampa su dideliais pokyčiais (naujas broliukas/sesutė, darželio pradžia)
- Po konfliktų dėl dalinimosi gali sekti laikinas atsitraukimas nuo dalinimosi
Užuot jautęsi blogai dėl šių etapų, vertinkite juos kaip svarbią vaiko vystymosi dalį. Jūsų palaikymas ir kantrybė padės šiuos etapus įveikti natūraliai.
Pabaigai: dalinimosi paradoksas
Yra savotiškas paradoksas mokant vaikus dalintis: kuo labiau pripažįstame jų teisę kartais nesidalinti, tuo saugesni jie jaučiasi ir tuo labiau linkę savanoriškai dalintis.
Galbūt tikrasis tikslas nėra išmokyti vaikus „visada dalintis”, o padėti jiems išmokti subalansuoti savo poreikius su kitų poreikiais, priimti apgalvotus sprendimus dėl savo nuosavybės ir patirti džiaugsmą, kurį suteikia dalinimasis.
Šioje kelionėje tėvų kantrybė ir supratimas yra svarbiausi palydovai. Atminkite, kad mokote ne tik dalinimosi technikos, bet ir gilesnių vertybių – dosnumo, empatijos ir bendruomeniškumo, kurie praturtins jūsų vaiko gyvenimą ilgam laikui.